Kava priklauso Rubiaceae šeimai, kuri apima daugiau nei 500 genčių ir maždaug 8000 rūšių. Iš jų 66 rūšys yra Coffea L gentis, pirmą kartą aprašyta 1753 m švedų mokslininko Linnaeus. Iš 66 rūšių
2 yra svarbios ekonomiškai:
Coffea arabica l., (arabika) ¾ (tipika ir burbonas) (tik 10% iš jų yra “rūšinės” kokybės ) ir Coffea canephora Pierre (robusta) ¼.
Be šių dviejų dar auginamos: Coffea liberica Hiern (liberika), Coffea De Wild / Durand excelsa Chevalier (ekselsa), Coffea Arabica, Coffea canephora Capot ir Ake Assi (arabusta)
Centrinėje ir Pietų Amerikoje daugiausia auginama arabika, Afrikoje, Pietryčių Azijos šalyse – robusta.
Coffea arabica skirstoma į dvi grupes: arabiką arba tipiką, kuri yra išvesta iš Olandiškų pavyzdžių užaugintų Europos botanikos soduose 18 amžiaus pradžioje; ir burboną (bourbon) – savaiminės veislės iš Etiopijos,- kurią atsivežę iš Jemeno, Reunion saloje (tada vadinosi Bourbon sala) 18 amžiuje pradėjo kultivuoti prancūzai. Iš šių dviejų buvo išvesta apie 40-50 Coffea arabica veislių.
Arabikos kavos pasižymi aromatų ir skonių įvairove, tačiau robustos kavoje yra dvigubai didesnis kofeino kiekis.
Viena iš legendos apie kavą versijų yra aprašyta 1001 Nakties istorijose.
Aukštai Jemeno kalnuose ožkų piemuo Kaldis ganė savo bandą. Keistos buvo tos ožkos. Jos nenurimdavo nei dieną, nei naktį ir neleisdavo piemeniui pailsėti. Pasiguodė piemuo dervišams, apsigyvenusiems gretimame vienuolyne. Dervišai nutarė išsiaiškinti, kas taip įaudrina ožkas. Jie pasekė kaimenę ir pastebėjo, kad ožkos nuolatos kramsnoja kažkokias raudonas uogas. Dervišai patys paragavo uogų ir staiga juos užplūdo energijos banga. Jie prisirinko šių uogų ir parsinešė į vienuolyną, kur ilgomis maldų valandomis kramtydavo jas ir taip neužmigdavo.
Taip buvo atrastas stimuliuojantis kavos poveikis.
Tai viena iš daugelio legendų apie kavą.
Šiuolaikiniai istorikai patvirtina, kad kava pradėta auginti ir virti Etiopijoje, o ne Jemene. Nors patvirtintas ir tas faktas, kad kava pirma išpopuliarėjo kitoje Raudonosios jūros pusėje – Jemene, kur ji auginama ir verdama nuo 15 amžiaus. Manoma, kad pirmasis žmogus atvežęs kavamedį iš Etiopijos į Jemeną buvo mistinės Sufistų sektos didysis magistras Ali ben Omar al-Shadili, kuris tapo Mochos šventuoju – kavos augintojų ir gerėjų globėju.
15 amžiuje kava paplito visame Arabų pusiasalyje. Kavos pupeles plikyti verdančiu vandeniu pradėta 15 amžiaus antroje pusėje. Pirmieji taip ruošti kavą pradėjo sufistai savo ilgų religinių ritualų metu, vėliau tai paplito pirmuosiuose kavos namuose. Seni prekybos keliai jungiantys Egiptą, Siriją, Persiją ir Turkiją greitai atvedė kavą į Damaską, Alepą ir Konstantinopolį, kur 1554 metais du sirijiečiai atidarė pirmuosius kavos namus. Taigi per šimtmetį kava paplito visuose Vidurio Rytuose. Tuo laikotarpiu Mochos uostas tapo pagrindiniu kavos prekybos uostu.
17 šimtmečio pradžioje, kai botanikai pradėjo pargabenti į Europą vis daugiau pasakojimų apie stebuklingą augalą ir puikų gėrimą, didžiosios Europos prekybos kompanijos susidomėjo Rytų prekybiniais maršrutais. 1600 įkurta “London East India Company” pirmoji pasiuntė savo laivus Indijos prekybos maršrutu.
Po devynerių metų jų laivas pasiekė Mochos uostą, tačiau Otomanų valdžia nedraugiškai priėmė atvykėlius. Olandų kompanijai “Dutch East India Company” pasisekė geriau. 1616 metais jiems pavyko įsigyti puikios kokybės kavos ir pasiimti su savimi keletą sodinukų, kurie suvešėjo Amsterdamo botanikos sode ir vėliau suvaidino labai svarbų vaidmenį kavos raidos istorijoje.
Iki 17 amžiaus vidurio kava buvo auginama tik Etiopijoje ir Jemene. Siekdami apsaugoti savo monopolį, Jemeno valdovai buvo įvedę labai griežtas taisykles, kad į eksportą nepatektų kavos uogos ar krūmai. Visos kavos pupelės prieš išsiunčiant turėjo būti arba keptos arba virtos.
Vienoje iš legendų apie kavą pasakojama, kad Indijos piligrimas Baba ud-din pirmasis 17 amžiuje sugriovė šį arabų monopolį pavokdamas septynias brandžias sėklas ir pasodinęs jas namuose Mysorės kalnuose Indijoje.
Olandų sodinukų istorijoje nebuvo nieko legendinio. Ji buvo užfiksuota dokumentuose ir kavamedžiai sėkmingai suvešėjo Amsterdamo šiltnamiuose. Švedų botanikas Carolus Linnaeus juos pavadino Coffea arabica. Olandai pradėjo auginti kavamedžius pradžioje Šri Lankoje, vėliau Indijoje. Iš Indijos kavos sėklos buvo nuvežtos į Džakartą, kur olandai užveisė didžiules Indonezijos archipelago plantacijas.
Pietų Ameriką kava pasiekė 1714 metais, kai Amsterdamo burgamistras nusiuntė kelis sodinukus iš Amsterdamo į Surinamą.
Olandai bandė apsaugoti augalus, kad šie nepakliūtų į prancūzams priklausiusią Guajaną, tačiau, kaip jie buvo pavogti iš Jemeno, taip buvo pavogti ir iš olandų plantacijų. Iš Guajanos kava nukeliavo į portugalų valdomą Braziliją.
Grubiai arabikos kavą galima suskirstyti pagal tris regionus: Lotynų ir Centrinė Amerika, Afrikos ir Arabų pusiasalis bei Azija ir Indijos vandenyno salynai.